R. Kurtinaitis: treniruočių metu man nepatinka bajeriukai

R. Kurtinaitis: treniruočių metu man nepatinka bajeriukai 0 0 2020-05-16 12:12 © stopkadras

Rimo Kurtinaičio kelionė Lietuvos krepšinio lygoje buvo spalvinga. Nuo kiaurų salių stogų ir kaltinimų tyčiniu pralaimėjimu iki visas prognozes paneigusių triumfų – 60–metį penktadienį minėjęs treneris matė viską.

„Per karjerą maloniausia buvo dirbti su 2008–ųjų „Lietuvos rytu“ –  niekada nebuvo girdėti skundimųsi ar kalbų dėl nuovargio“,  – pokalbyje su LKL.lt keliaudamas per ryškiausius karjeros momentus sakė jis.

R.  Kurtinaitis Lietuvos krepšinio lygoje kaip žaidėjas debiutavo vėlai – jau būdamas 34–erių. 1995 metais jis grįžęs į Kauno „Žalgirį“ laimėjo LKL aukso žiedus, vėliau atstovavo ir „Atletui“ bei tuometiniam „Lietuvos ryto“ klubui.

Baigęs žaidėjo karjerą, R. Kurtinaitis ne kartą vėl grįžo į sostinę, tik šįkart jau kaip treneris.

Apie savo pirmuosius sezonus Lietuvos krepšinio lygoje, čempioniškos komandos bruožus ir nesmagias žaidėjų staigmenas R. Kurtinaitis pasakojo interviu LKL.lt

–  Lietuvoje rungtyniavote ir 1992 metais, ir vėliau, kai 1995–1996 m. buvote tarp „Žalgirio“ lyderių. Kokius prisiminimus kelia pirmieji Lietuvos krepšinio lygos sezonai?

– Kai Lietuvoje teko žaisti dar 1992 metais, tada buvo išvis prasti popieriai – kiauri stogai, salės nešildomos. Grįžus jau buvo kiek geriau, nors, pavyzdžiui, Plungėje žmonės sėdėdavo ant krepšių ir judindavo juos metant baudas. Pati organizacija buvo gera, profesionali, rungtynės vykdavo tiksliai pagal grafiką, o tai buvo retas dalykas tuo metu.

Per 1996 m. finalo seriją su „Atletu“ buvo ir keistų niuansų, Vladas Garastas kažkodėl sugalvojo žaisti Alytuje. „Atletas“ ten treniravosi savaitę, o mes atvažiavome tiesiai į rungtynes. Pralaimėjome pirmas dvejas rungtynes be prošvaisčių.

Treneris Jonas Kazlauskas tada davė laisvą dieną, bet mes su Dariumi Lukminu vis tiek treniravomės, ruošėmės. Halėje laimėję dvejas rungtynes iš eilės perėmėme psichologinį pranašumą, o „Atleto“ komandoje jautėsi nepasitikėjimas, tai buvo netikėti smūgiai jiems. Lemiamos rungtynės buvo įtemptos, bet aš tokias mėgstu, tad laimėti buvo labai smagu.

Tada gavau finalo MVP apdovanojimą, buvo malonu, nes išvažiuodamas į Vokietiją dar norėjau sužaisti „Žalgiryje“, tad pavyko tai įgyvendinti. Jei atvirai, manau, kad nugalėjome geriau sukomplektuotą komandą.

– 1998–1999 metais žaidėte paskutinį sezoną Lietuvoje ir atstovavote Vilniaus „Lietuvos rytui“, pats tuo pat metu dar ir vadovavote Kūno kultūros ir sporto departamentui. Kiek buvo neįprasta derinti tokias skirtingas pareigas?

– Tokiame amžiuje jau netapsi geresniu, reikia daugiau prižiūrėti sveikatą. Man pasisekė, nes gyvenau Turniškėse. Ten buvo kino salė, kurią perdarė į mažytę sporto salę, naktimis sumesdavau 100–200 metimų.

Be abejo, dėl posėdžių Seime ir Vyriausybėje viskas nebuvo taip profesionalu, bet tuo metu treniruotės man po darbo būdavo kaip poilsis. Pastebėjau, kad bėgiojant naktimis mintys išsivalo ir ryte šviežia galva eidavau į darbą.

Teko atostogas Kūno kultūros ir sporto departamente derinti taip, kad pavyktų žaisti išvykos rungtynes. Pats sezonas nebuvo blogas, bet per naujus metus man operavo meniską ir abipusiu susitarimu nusprendėme išsiskirti.

– Kalbant apie jūsų trenerio karjerą, 2008 metais sezono įkarštyje „Lietuvos ryte“ pakeitėte A. Sireiką, o šis sezonas įėjo į klubo istoriją. Kaip pavyko ne nuo pat sezono pradžios stojus prie komandos vairo viską sustyguoti taip, jog susišlavėte visus titulus? Kaip prisimenate tos komandos atmosferą?

– Pradžioje gal ir buvo abipusio nepasitenkinimo, teko kalbėti tiek visiems kartu, tiek individualiai, kol visi suprato, ko aš noriu. Dirbdavome daug, kartais ir po kelias valandas. Vienąkart Arvydas Gronskis man tyliai pasakė: „Treneri, mes jau 3,5 valandos treniruojamės, kaip jie atrodys vakare?“ Bet tuo metu dirbome ne laikui, turėjome išmokti konkrečius dalykus.

Tai buvo gera kompanija – norintys žaisti lietuviai, kaip Artūras Jomantas, Mindaugas Lukauskis, Marijonas Petravičius ar Stepas Babrauskas. Žmonės su charakteriais, jie buvo pasiruošę išdraskyti bet kam akis. Per karjerą turėjau ir aukštesnio lygio žaidėjų, bet maloniausia buvo dirbti būtent su tuo „Lietuvos rytu“, nes niekada nebuvo girdėti skundimųsi, kalbų dėl nuovargio.

Prieš „Žalgirį“ įgijome psichologinį pranašumą, nes savo žaidėjams aiškinau, kad jie žaidžia ne prieš užrašą, o prieš kitus žaidėjus ir mes nesame už juos blogesni. Laimėję LKF taurę supratome, kad ir esame geresni.

Nenoriu koncentruotis į save, bet manau, kad man išėjus, ta nugalėtojų dvasia dingo. Buvo neblogų žaidėjų, bet niekam nesisekė iš jų kažko nulipdyti, nors komandą treniravo eilė gerų trenerių – Aleksandras Trifunovičius, Aleksandras Džikičius, Dirkas Bauermannas.

– Laimėjęs LKL 2009 m. prašėte vasarą jums neskambinti, nes vis tiek nekelsite ragelio. Vasaromis iki šiol mėgstate atsiriboti nuo krepšinio? 

– Sezono metu stengiuosi susikoncentruoti darbui, toks buvau ir kai žaidžiau, toks esu ir kaip treneris. Vasarą leidžiu sau pailsėti sodyboje, pažvejoti, iškepti šašlyką, nenoriu kalbėti apie krepšinį.

Nors dauguma draugų krepšinio žmonės, stengiamės nekalbėti apie tai. Aišku, ilsėdamiesi su Mindaugu Lukošiumi ar Ramūnu Butautu turėjome lentą, ant kurios braižydavome įvairias kombinacijas ir išsidiskutuodavome gerų dalykų.

Būdavo ir darbas su Lietuvos rinktine, kartu su R. Butautu. Bet dabar su rinktinėmis nebedirbu ir nenoriu dirbti, nes tai užima visą vasarą. Mieliau pjaunu žolytę, sodinu medelius, pažvejoju – pailsinu galvą.

–  2010 metais LKL titulą iškovojote ypatingomis sąlygomis – užkulisiuose tarp „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ virė daug aistrų, teko netgi žaisti prieš žaidėjų treniruojamą „Žalgirį“. Kiek psichologinių jėgų pareikalavo tokia neįprasta serija?

– Aš stengiausi koncentruotis rungtynėms. Man nepatiko tik tai, kad pralaimėjus pirmąjį mačą buvau apkaltintas tyčiniu pralaimėjimu, neva kaip kaunietis padovanojau jiems pergalę.

Situacija tada objektyviai buvo sunki, nes mėnesį dėl traumų nesitreniravo Milko Bjelica, A. Jomantas, Igoris Miloševičius. Be šių žaidėjų mes nebūtume ištempę, todėl reikėjo rizikuoti ir leisti juos į aikštelę jau pirmose rungtynėse.

Tie kaltinimai mane sunervino, su kai kuriais žmonėmis buvo rimtų pokalbių iki paryčių, nes niekada nesu nuvylęs draugų ir neparduočiau už jokius pinigus garbės.

Vėliau jau Vladimiras Romanovas iš „Žalgirio“ išvarė Darių Maskoliūną. Atvažiavus žaisti prieš „Žalgirį“ žaidėjai klausinėjo, kaip čia bus, kai varžovai be trenerio. Sakiau, kad turime žiūrėti į save, atsipalaiduoti yra per daug pavojinga. Galbūt žalgiriečiams be trenerio buvo geriau, jie tada sužaidė puikias rungtynes ir laimėjo, bet problema buvo mumyse, nes pagalvojome, kad jau esame čempionai.

Labai džiaugiuosi, kad galiausiai pavyko laimėti. Net neabejoju, kad pralaimėjus būčiau buvęs apkaltintas taip, kaip D. Maskoliūnas.

– Po šios serijos buvo kalbų, kad galite stoti prie „Žalgirio“ vairo. Rimtai svarstėte tokią galimybę?

– Po to sezono kalbėjausi su „Žalgiriu“, kartą su V. Romanovu  šnekėjau net 5 valandas. Žinojau apie jo vadovavimo principus, keitimų lapelius. Aš pasakiau, kad jis negali kištis į mano darbą ir man nurodinėti per treniruotes bei rungtynes. Aišku, jei nebus rezultatų, neturiu problemų būti atleistas.

Minėjau, kad reikia keisti kai kuriuos žaidėjus, į ką jis man atsakė, kad komanda ir taip ideali. Pasakiau, kad jei komanda būtų gera, ji laimėtų prieš „Lietuvos rytą“, bet taip neįvyko.

Išdėsčiau savo pasiūlymus ir jau po poros savaičių V. Romanovas pradėjo dėlioti sudėtį, bet mums susitarti nepavyko. To priežastimi buvo ne pinigai – dėl jų aš niekada neturėjau problemos, todėl, pavyzdžiui „Lietuvos ryte“ pasiūliau daugiau pinigų sudėti į premijas, iš kurių susirinko solidžios sumos. Su V. Romanovu nesusitarėme dėl pačios strategijos ir jo kišimo į komandos reikalus.

Vėliau tai pavyko padaryti Joanui Plazai, jis išsireikalavo laisvės, surinko gerą sudėtį ir tada komanda sužaidė vieną geriausių sezonų.

– Grįžote į Lietuvą 2017 metais ir šį sezoną teko susidurti su išbandymais – ne visi žaidėjai laikėsi drausmės, dalis jų vėliau dėl to nežaidė atkrintamųjų finiše. Šis sezonas jums buvo tarp sunkiausių karjeroje? 

– Buvo lengvas šokas. Būčiau dar prieš tai ėmęsis priemonių, bet man į galvą neatėjo, kad legionieriai gali taip negražiai elgtis. Klubo vadovui Gedvydui Vainauskui tada pasakiau, kad nematau prasmės su jais toliau dirbti ir 3 vietą iškovojome be legionierių.

Corey Fisheris buvo tingus – jis nė nesistengė atsikratyti didelio antsvorio, Drew Gordonas turėjo meistriškumą, bet jam tai koją, tai galvą skaudėdavo. Kai nusipirkome Taylorą Browną, sužinojau, kad Lenkijoje buvo sudaužęs klubo automobilį, turėjo problemų su alkoholiu ir narkotikais, o po savaitės jis jau nerodė energijos, dėl kurios jį ir pirkome. Net nekalbu apie Davidą Loganą, kuris jau per pirmą treniruotę man rėžė, kad čia nežais, nes nori į Italiją. Kitą dieną žaidėme Utenoje – D. Loganas klydo lemiamu metu, iš viso padarė 7 klaidas, mes pralaimėjome „Juventus“ ir jis paliko klubą.

Iš legionierių neblogą įspūdį paliko Clevinas Hannah, bet visi kartu jie pradėjo vangiai treniruotis, patys nerodė iniciatyvos. Su tokiais žmonėmis sunku kažką laimėti.

– Žaidėjų disciplina jums kaip treneriui – kertinis dalykas?

– Turiu žaidėjų kodeksą, kurį dėliojau jį dvi paras. Tai įvairios taisykles, už kurių nesilaikymą baudžiama įvairiomis nuobaudomis. Per 2–3 metus „Khimki“ klube visi prie taisyklių priprato ir niekas nebenusižengia. Yra konkretūs laikai, kada reikia būti lovose, kaip elgtis per treniruotes ar po jų rūbinėse. Manau, kad parą prieš rungtynes žaidėjai turėtų susikaupti.

Žinoma, laisvu laiku galima nueiti ir į diskoteką, ką mėgdavo daryti, pavyzdžiui, Tyrese‘as Rice‘as, bet jam jokių priekaištų neturėjau. Renkant komandą būtinai reikia apsižiūrėti, su kokiais žaidėjais turi reikalą.

– Kitas sezonas Vilniaus klubui buvo sėkmingesnis, patekote į LKL ir KMT finalus. Jo metu iššūkių jau buvo mažiau?

– Tą sezoną susikomplektavome kiek geriau, nors abu Carteriai (Robertas Carteris ir Marcas Carteris, –  aut. past.) taip ir nepritapo. Buvo daug traumų, net trims žaidėjams lūžo rankos, to niekada nesu matęs. Komanda buvo tvarkinga, treniravosi gerai, o ir naktinių žygių nebuvo.

Taip, tą sezoną „Žalgirio“ neįveikėme tiek KMT, tiek LKL, bet tada to padaryti negalėjo pusė Eurolygos klubų. Be to, sezono pabaigoje nutekėjo informacija dėl naujo trenerio paskyrimo ir man tai nelabai patiko. Žaidėme Klaipėdoje, o žinia kaip tik pasirodė per video analizę. Sakiau žaidėjams, kad niekas nesikeičia, bet jie klausinėjo, ar sezoną užbaigsime su manimi. Tai sutrikdė mūsų rimtį, kurią labai vertinu.

– Lietuvoje jums teko treniruoti daug šalies talentų ir vėliau išgarsėjusių krepšininkų. Su kuriais iš jų tenka pabendrauti ir dabar? Dėl kurių žaidėjų tobulėjimo jums buvo ir yra džiugiausia?

– Esu griežtas per treniruotes, reiklus sau ir žaidėjams, tuo metu man nepatinka bajeriukai. Sakau komandai, kad iš jų noriu 4–6 valandų per parą pilno susikaupimo.

Iš kiekvienos komandos lieka draugų, bet aš nenoriu tokių draugysčių kaip rinktinėje – norima, kad grįžtų treneris, nes buvo gera atmosfera. Manau, kad tokia atmosfera ir draugystės turi susilipdyti per laimėtas taures ir medalius, per išlietą kraują ir darbą. Situacija, kai treneris yra draugas ir žaidėjų nespaudžia, yra labai patogi.

Dažnai susitinku su Jonu Valančiūnu, A. Jomantu, S. Babrausku, M. Lukauskiu. Mes bendraujame kaip lygiaverčiai žmonės, dirbantys krepšinyje – kalbame telefonu, kartu žvejojame. Su šiais žaidėjais mus sieja pasiekti rezultatai.

– Visada pabrėžiate, kad nors ir dirbate užsienyje, mintimis esate Lietuvoje. Ko labiausiai spėjate pasiilgti? Jums ypatingi sezonai, kai žaidėte ar treniravote Lietuvoje?

– Dabar jau išmokau su tuo tvarkytis. Sezono metu rungtynės veja rungtynes, laisvo laiko nėra daug. Man padeda geri specialistai – sūnus Giedrius bei Aurimas Jasilionis, kurie nuveikia didelį darbą, bet nemigo naktų vis tiek yra daug. Laisvu metu visada norisi bent mintimis būti namuose. Sakyčiau, kad blogai, kai netraukia namo, o man taip nėra, tad viskas gerai.

– Jūsų praėjusius jubiliejus žymėjo didelės šventės. Keista šį sutikti visiškai kitaip?

– Dievas išvydo ir pasiuntė virusą, pažabojo kaip reikiant (juokiasi). Planavau daryti jubiliejaus šventę, nes 60 metų – rimta proga, bet visi laikomės karantino sąlygų. Per 50–metį į šventę sukviečiau visus norinčius – draugus, draugų draugus ir panašiai. Pusės žmonių turbūt nepažinojau, bet šventė buvo didelė, o dabar nieko panašaus surengti nepavyks.

Lukas Jančiauskas, LKL.lt

0 0

Komentarai (0)