Šventinis laikotarpis kartu su LKL legionieriais: nuo islandiškų trolių iki amerikietiškų prietarų

Šventinis laikotarpis LKL, kurią remia „Betsson“, tai metas, kai tvarkaraštis bent trumpam sulėtėja, o sirgalių akys nukrypsta nuo komandų statistikos eilučių.

Tarpušvenčiu LKL akademija powered by Citadele pasidomėjo, kaip šv. Kalėdas ir Naujuosius metus savo šalyse švenčia trys LKL, kurią remia „Betsson“, pirmenybių legionieriai: „Šiaulių“ klubo amerikietis Dayvionas McKnightas, „Jonavos Hipocredit“ gynėjas islandas Hilmaras Henningssonas bei Panevėžio „Lietkabelio“ puolėjas iš Bosnijos ir Hercegovinos – Lazaras Mutičius.

Islandiškos tradicijos

2025-12-31 13:24 © Pauliaus Žukausko nuotr.

Islandijoje Kalėdų senelio vaidmenį atlieka ne raudonu švarku apsivilkęs ar didelį maišą dovanų rankoje laikantis senolis, o trylika trolių. „Tie trylika trolių yra mūsų Kalėdų seneliai – tai sena tradicija šalyje,“ – paaiškina 25-erių H. Henningssonas. Krepšininkas atskleidė, kad kiekvienas trolis-brolis turi savitą vardą ir charakterį. Jie pasirodo likus 13 dienų iki šv. Kalėdų, o vaikai jiems palieka savo batus ant palangės, tikėdamiesi dovanėlių. „Jei vaikas buvo išdykęs, ryte jis sulauks bulvės, o jei buvo geras – dovanėlės,“ – pasakoja gynėjas.

Islandijoje pagrindinė šventinė diena – gruodžio 24-oji, kuomet 18 valandą bažnyčių varpai paskelbia švenčių pradžią. „Turime posakį – suskamba Kalėdos – kai 18 valandą suskamba varpai ir nuo tos akimirkos visi būname kartu“, – apie šv. Kūčių vakarą pasakoja H. Henningssonas. Jo šeimoje tą vakarą susirenkama namuose: šeima kartu valgo tradicinius patiekalus, o po to išpakuoja dovanas. Gruodžio 25-oji Islandijoje skirta aplankyti giminaičius, su kuriais įprastai tiek dažnai nesimatoma. „Man šv. Kalėdos – tai laikas su šeima, žaidžiame stalo žaidimus, žiūrime filmus – stengiamės kuo linksmiau išnaudoti gautą laiką drauge“, – priduria islandas.

Kiekviena islandų šeima turi savas šventinio stalo tradicijas. „Mano šeimoje dažniausiai valgoma kiauliena, kiti valgo kalakutieną, ėrieną“, – atskleidžia H. Henningssonas. Paklaustas, kokia būtų jo svajonių kalėdinė vakarienė, krepšininkas nesudvejoja: jis nieko nekeistų. „Likčiau prie savo šeimos vakarienės – ji soti, pilna prisiminimų. Šita vakarienė man asocijuojasi su šv. Kalėdomis. Tuos patiekalus dažniausiai ruošiame ir valgome tik kartą metuose“, – tvirtina gynėjas.

Neįprasčiausia H. Henningssono girdėta tradicija, kad esą kai kas per šventes specifiškai valgo vynuoges. „Žinau, kad Lietuvoje šv. Kūčių vakarą po staltiese padedate šiaudų ir traukiate burtus. Islandijoje nieko tokio panašaus neturime. Girdėjau, kad kai kurie būtinai valgo vynuoges, bet nežinau, ar tai yra kilę būtent iš mano šalies“, – svarsto islandas.

Paklaustas apie dovanas, Hilmaras iškarto prisimena pačią blogiausią: „Blogiausia tikrai būtų pusseserės dovanoti rudi, šilkiniai marškinėliai su oranžiniu kupranugariu. Jai jie pasirodė gražūs. Man irgi pasirodė gražūs, kai gulėjo šiukšliadėžėje“, – juokiasi Henningssonas, pripažindamas, kad tie marškinėliai taip ir nepasiekė jo drabužių spintos. Tuo tarpu geriausia dovana tapo tėvų padovanota kelionė į Ispaniją. „Visos dovanos, kurias gauni dar vaikystėje yra labiau įstrigusios atmintyje – tuomet viskas atrodo magiška“, – priduria Hilmaras.

Šiemet šv. Kalėdas H. Henningssonas sutiko namuose Islandijoje – ne visiems legionieriams tokia galimybė pasitaiko. „Mums pasisekė su tvarkaraščiu – gavome keletą laisvų dienų. Man tai reiškia labai daug: gavau laiko pabūti su šeima, pakrauti savo baterijas, pasiruošti antrajai sezono daliai“, – džiaugiasi žaidėjas. Visgi ne kasmet pavyksta grįžti: sezoną Vokietijoje ir pandemijos laikotarpiu Ispanijoje jam teko švęsti be artimųjų. „Tada atrodė, kad šv. Kalėdos tiesiog neįvyko, – prisimena Henningssonas. – Tai vienas iš tų dalykų, kuriuos turi paaukoti vardan sporto. Jeigu nori žaisti profesionaliai, turi priimti šį iššūkį – tai tavo darbas.“

Naujieji metai Islandijoje ne ką mažiau triukšmingi nei šv. Kalėdos. Islandai tiesiog pamišę dėl fejerverkų – tai vienintelis metas, kai juos leidžiama šaudyti šalyje legaliai. „Švenčiame su daug maisto ir fejerverkų. Likus dešimčiai minučių iki vidurnakčio jau pradedi matyti fejerverkus. Laikrodžiui išmušus vidurnaktį prasideda beprotybė – jei esi mieste, tu net negirdi pats savęs“, – pasakoja Hilmaras. Islandas taip pat juokiasi prisiminęs vienus Naujuosius metus, kai fejerverkų dėžė apvirto ir jie ėmė skrieti tiesiai į šeimą: „Šiandien visi iš to pasijuokiame, bet tuo metu manėme, kad mirsime.“

Amerikietiškas jaukumas

23-ejų gynėjui D. McKnightui iš JAV šv. Kalėdos asocijuojasi su šeima ir vaišėmis prie stalo. „Kai buvau vaikas, su šeima per šv. Kūčias visada važiuodavome pas močiutę: žaisdavome žaidimus, vakarieniaudavome“, – prisimena amerikietis. Vėliau vakare grįžus namo laukdavo nemigos kupina naktis. „Laukdavau ryto, kad galėčiau atidaryti dovanas ir vėl važiuoti pas senelius, kur manęs laukdavo dar dovanų“, – teigia gynėjas.

JAV šventinė vakarienė primena Padėkos dienos puotą: „Mums tai yra kaip antroji Padėkos diena. Dažniausiai valgome kumpį, makaronus su sūrių, vištieną, šparagines pupeles. Kai kurie svečiai atsineša pyragų.“ Paklaustas apie svajonių vakarienę jis antrina islandui H. Henningssonui. „Likčiau prie kumpio, makaronų ir šparaginių pupelių apkepo. Kaip sakoma, visko po truputį“, – šypsosi amerikietis.

Namuose D. McKnightas per šventes laukdavo sniego. Amerikiečiai turi savą prietarą: „Pas mus yra sakoma, kad jeigų šv. Kalėdų dieną sninga, kitais metais galime laukti daugybės sniego“, – atskleidžia Dayvionas. Paklaustas apie dovanas jis nedvejodamas atšauna: „Geriausios šventės buvo, kai gavau savo pirmąjį „PlayStation“ žaidimų kompiuterį.“ Blogiausios dovanos jis išskirti negali, tačiau pripažįsta, jog magija priblėso jam suaugus: „Gal tiesiog, kai suaugau ir mano šeimai šv. Kalėdos nebebuvo tokios svarbios“, – svarsto amerikietis.

Šios šv. Kalėdos „Šiaulių“ krepšininkui – ypatingos, nes pirmą kartą jos buvo sutiktos ne JAV, o Lietuvoje. Legionierius pripažįsta, kad šventinis laikotarpis svetur – nemažas išbandymas. „Tai – mano pirmosios šventės užsienyje. Tikrai sunku, nes anksčiau didžiąją metų dalį praleisdavau kartu su šeima“, – atvirauja krepšininkas. Visgi į Lietuvą jis atvyko ne vienas – jį atlydėjo žmona: „Svarbiausia, kad mano žmona yra kartu su manimi ir man to užtenka.“

Amerikiečių Naujųjų metų kulminacija kiek kitokia nei Islandijoje. JAV gyventojai per televiziją ar gyvai stebi, kaip Niujorke, Taimso aikštėje vidurnaktį nusileidžią didžiulis krištolinis rutulys, skelbiantis metų pradžią. „Visi laukia vidurnakčio ir stebi, kaip Niujorke, Taimso aikštėje nusileidžia krištolinis rutulys, kuris paskelbia metų pradžią. Tada prasideda linksmybės ir džiaugsmas“, – pasakoja McKnightas.

Stačiatikių šventės

26-erių bosnis Lazaras Mutičius užaugo laikydamasis stačiatikių tikėjimo tradicijų, tad ir šv. Kalėdas švenčia ne gruodžio 25-ąją, o po dvi savaites trunkančio laukimo – sausio 7 dieną. „Taip, esu stačiatikis – mes savo šv. Kalėdas švenčiame sausio 7-ąją. Iš esmės tai yra ta pati šventė, tiesiog vyksta kitomis dienomis“, – paaiškina „Lietkabelio“ puolėjas. Sausio 6-osios vakarą bosniai dažniausiai su artimaisiais susirenka bendros vakarienės, o pagrindinę diena – sausio 7-ąją – visi susėda prie pusryčių stalo ir praleidžią dieną besišnekučiuodami. „Sausio 6-ąją paprastai pasninkaujame – valgome tik ryžius ir žuvį, jokios mėsos, o per pačias šv. Kalėdas gaminame Balkanų pusryčius: džiovinta mėsa, daug sūrio, naminės duonos, pyragų“, – apie tradicinį šventinį stalą pasakoja L. Mutičius.

Bosnijoje ir Hercegovinoje taip pat gausu išskirtinių kalėdinių ritualų. „Sausio 6-osios vakarą einame į bažnyčią, kur pasiimame ąžuolo šakų. Šv. Kalėdų vakarą tas šakas sudeginame prie bažnyčios“, – atskleidžia Mutičius. Dar viena įdomi tradicija yra skirta vaikams. „Turime tradiciją, kai vaikai susirenka visi kartu – mes metame saldainius ir jie, galima sakyti, pešasi dėl jų“. Paklaustas, ar yra koks unikalus simbolis, be kurio šventės jo šalyje neįsivaizduojamos, krepšininkas atsako neigiamai: jam svarbiausia – laikas su šeima: „Dažniausiai tai yra laikas su šeima, bendravimas. Giminaičiai, dirbantys užsienyje, grįžta namo ir būname kartu“, – pabrėžia L. Mutičius.

Kaip ir dažnam legionieriui, bosniui nepavyko nuvykti per šventes namo, tačiau ne vienerius metus užsienyje žaidžiantis puolėjas prie to jau pripratęs. „Liūdna sakyti, bet tiesiog pripranti prie to, kad esi toli nuo šeimos“, – atvirauja krepšininkas. Pradžia taip pat nebuvo lengva: pirmosios šventės svetur jam teko būnant vos 14-os. „Pirmosios šv. Kalėdos toli nuo namų nebuvo malonios – apėmė keisti jausmai. Tu neturi nieko, kol kiti grįžta namo ir būna su šeimomis. Man tada buvo tiesiog įprasta diena“, – prisimena L. Mutičius.

Naujųjų metų sutikimas Bosnijoje ir Hercegovinoje mažai skiriasi nuo kitų šalių. „Visas Balkanų regionas švenčia gal dešimt dienų: metų užbaigimą, Naujųjų metu pradžią, šv. Kalėdas. Vyksta daugybė vakarėlių, dažnas išėjimas į miestą, suvalgoma daug maisto“, – teigia puolėjas. Paprašytas pasidalinti smagia Naujųjų metų istorija L. Mutičius juokdamasis sako: „Geriau nesakysiu. Kai kuriuos dalykus turiu išlaikyti paslaptyje.“

Šventiniai linkėjimai sirgaliams

Kiekvienas iš kalbintų krepšininkų turi ir palinkėjimą sirgaliams bei savo komandai ateinantiems 2026 metams.

„Sirgaliams norėčiau palinkėti geriausių įmanomų metų ir daug laimės“, – sako L. Mutičius, taip pat komandos draugams linkėdamas pergalių ir sveikatos.

„Tiesiog geresnių metų“, – prideda H. Henningssonas, tikėdamas, kad su trupučiu sėkmės jo komandą lydės puiki antroji sezono dalis.

„Sirgaliams linkiu gerų 2026 metų ir daugybės pergalių“, – teigia D. McKnightas, o komandos draugams amerikietis palinkėjo „kiekvieną dieną sunkiai dirbti ir stengtis būti geresniems“.